Žyma: literatūra

Jumoras literatūroje

Literatūroje, kuri vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis pakliūna po mano biologiniu skaneriu, dažnai aptinku įdomių anekdotų. Kai kuriems jų suprasti reikia tam tikrų istorinių žinių, kai kurie – juodai nejuokingi, bet savaip įdomūs. Gaila, bet vėlai susigriebiau imtis jų kolekcionavimo. Tad pateikiu tik kelis. Paprastus, žemiškus, bet neblogus.

Ar girdėjote anekdotą apie žmogų, turėjusį du sūnus? (…) Vienas žmogus turėjo du sūnus… Pitą ir Stiuartą. Pitas buvo Optimistas, o Stiuartas Pesimistas. (…) Tryliktojo gimtadienio proga tėvas padovanojo Stiuartui – Pesimistui – brangų laikrodį, dailidės įrankių komplektą ir dviratį. (…) O Pito – Optimisto – kambarį jis privertė arklio mėšlo. (…) Išvyniojęs dovanas, Stiuartas bambėjo visą rytą. Dailidės įrankių komplekto jam nereikėjo, laikrodis nepatiko, o dviračio padangos buvo ne tokios, kokių reikia. (…) Nuėjęs į Pito – Optimisto – kambarį, tėvas nepamatė Pito, tačiau išgirdo karštligišką kastuvo brūkšėjimą ir sunkų alsavimą. Arklio mėšlas skraidę po visą kambarį. (…) „O dangau, ką tu darai?“- sušuko tėvas Pitui. (…) Iš mėšlo gelmių atsklido balsas: „Klausyk, tėve, – tarė Pitas, – aplink šitiek mėšlo, taigi kažkur turi būti ir ponis!“

Arundhati Roy, „Mažmožių Dievas“

Būdamas Sudane aš kartą paklausiau, kokia proga paprastai rengiamos kupranugarių lenktynės. Išgirdau šmaikštų atsakymą: „Ogi tada, kai klajoklių stovykloje pasirodo mokesčių rinkėjas. Tada tepamatysi debesis dulkių, nes kiekvienas skuba kuo greičiau pasprukti.“

Lotaras Šteinas, „Dykumų klajokliai“

Klajokliai turi tokią pasakėlę apie kupranugarį ir stepių vištą. Stepių višta sako: „Aš padedu kiaušinį į smėlį, leidžiuosi kelių dienų kelionėn, o po to grįžtu jų perėti.“ Kupranugaris atsako: „Jei mano motina, man dar tebesant jos pilve, gėrė iš kokio šulinio, tai aš lengvai galiu jį surasti ir atsigerti.“

Lotaras Šteinas, „Dykumų klajokliai“

Mano senelis turėjo komarą, tai yra oficialią, žmonos pripažintą meilužę. Penktadienius leisdavo su komara, o šeštadienius – su mano močiute.
„Seneli, kaip viskas buvo? Kaip tau pavykdavo?“
„Kaip buvo? Penktadieniais protą knisdavo komara, šeštadieniais – tavo močiutė!“

Antonio Pascale, „Jausmus lengvinančios aplinkybės“

Reklama

Rašytojai apie rašytojus III

Trečią citatų apie rašytojus dalį pradedu nuo labiausiai besikandžiojančių:

Kaip dėl angliškojo Kazanovos? Manyčiau, Lordas Baironas. Kreivakojis ponas, turintis polinkį į kraujomaišą. (Julian Barnes, ‘England, England’)

Bernardas Šo? O, žinomas nudistas ir vegetaras. (Julian Barnes, ‘England, England’)

Ak, Barnesai, tavo balse nejusti jokios pagarbos rašytojams. Galbūt pagarbą sukels ši ištrauka apie pasišventusį rašymui auksakalį Benvenutą Čelinį, kuris žinojo, ko nori, ir žinojo, kad visų svarbiausia – rašyti, kad ir kokioje nepavydėtinoje situacijoje bebūtum:

Sėdėdamas su nulūžusia koja kalėjime ir laukdamas mirties bausmės, jis rašė tercinas. Kai jo kaltintojas kaštelionas, gavęs iš popiežiaus sutikimą, dovanojo jam gyvybę dėl jo talento, B. Čelinis to kašteliono, buvusio savo draugo ir priešo, garbei parašė sonetą. Į „Gyvenimo“, parašyto proza, pirmąjį puslapį jis taip pat įdėjo sonetą, prasidedantį eilute: „Gyvenimą skausmingą čia rašau“. (Juozas Jurginis, „Renesanso kultūros humanizmas“)

Rašytojai nusipelnė ne tik pagarbos, bet ir liaupsių. Jau senokai teko sutikti taip kitų rašytojų liaupsinamą rašytoją kaip J.L. Borgesas:

Komentuoti Borgesą – bemaž tas pats, kas mėginti sudaryti pasaulio žemėlapį masteliu 1:1. (Linas Rybelis, vertėjas)

…mane jis domina kaip nykstančio žmonijos tipo atstovas, įkūnijantis namisėdos be intelektualios tėvynės, sėslaus nuotykių ieškotojo, laisvai nardančio po civilizacijas ir literatūras, nuostabios ir pasmerktos pabaisos paradoksą. (Emile Michel Cioran, rumunų kilmės prancūzų poetas, filosofas, eseistas)

…žavus kaip reta, neapčiuopiamu lengvumu, lakumu, nėriniais apdabinęs ką tik nori, net painiausią mintį. Jis viską permaino į žaidimą, į žėrinčių atradimų ir kerinčių sofizmų šokį. (Emile Michel Cioran)

O ką pats Borgesas teikėsi pasakyti apie kitus rašytojus? Apie simbolistams artimą prancūzų poetą, dramaturgą Polį Forą (Paul Fort) malonėjo pasakyti:

Jis – Prancūzijos poetų kunigaikštis… (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

Apie Radjardą Kiplingą:

Paskutiniai Kiplingo kūriniai yra ne mažiau klaidūs ir nerimastingi nei Kafkos ar Džeimso* romanai ir, be abejo, juos pranoksta… (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

Apie Dostojevskį:

Rusų meistras… kaip niekas kitas atskleidė rusų sielos gelmes. (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

Apie Voltą Vitmeną:

Vitmenas nemoka meluoti. (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

HolbeinErasmusFollymarginalia-1
Iliustracija iš knygos „Pagiriamasis žodis kvailybei“

Žavumėlis. O užsklandai dvi citatos apie konkrečias knygas. J. Jurginis apie Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailybei“:

Tai linksma, juoką ir gilų susimąstymą sukelianti knyga – mokslinis traktatas ir drauge grožinės literatūros kūrinys. (Juozas Jurginis, „Renesanso kultūros humanizmas“)

Borgesas apie Meirinko „Golemą“:

Vienintelė verta paminėti Gustavo Meirinko knyga… Kitų geriau ir nesklaidyti – prasta literatūra ir dar prastesnė teosofija. (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

______
*Henris Džeimsas –  psichologinių romanų kūrėjas, psichologo ir filosofo W. Jameso brolis.

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.
Iliustracija: Wikimedia.org