Žyma: knyga

Ir vėl Londonas. Ir vėl jis nuotabus

Tenka prisipažinti, jog įraizgiau skaitytoją į nedoras pinkles. Įrašas visai ne apie Londoną. Tai apie Džeką. Gūdžius žiemos vakarus tenka leisti su šiuo amerikiečių rašytoju. Šįkart tai „Mėnulio slėnis“. Taip artima, kad net nejauku. Sutinku su 90 procentų knygoj išsakytų minčių ir romaną galiu beveik vadinti savotišku mano pažiūrų konspektu. Gal mes su Londonu nukritom nuo to paties medžio?

Pagaliau supratau (tikiuosi) kai kuriuos jo pažiūrų keblumus.

1. Londonas ir neištikimybė socializmui. Kaip ten buvo su jo pažiūromis iki galo neaišku, bet vienaip ar kitaip kaltinimas, neva Londonas ilgainiui atšalo nuo socializmo ir siekė sėkmės kapitalistinėj santvarkoj kiek kreivas. Kaip gali nesiekti tos sėkmės, jei pasisakai už socializmą, bet gyveni visai kitokiom sąlygom. Kaip pasakytų Saksona (iš „Mėnulio slėnio“), gyventi tai reikia dabar.

2. Patriarchalizmas. Biografai ir literatūrologai stebisi, kaip Londonas gali būti patriarchalinių pažiūrų ir tuo pačiu kurti tvirtų moterų portetus (pavyzdžiui, minėtoji Saksona). Gali. Tiesiog jo patriarchalizmas nėra radikalus. Jis pripažįsta, jog moteris gali būti stipri ir net stipresnė už vyrą, tačiau tikisi iš jos vieno gudraus ir altruistiško žingsnio. Tikisi, jog ji nuslėps savo stiprybę tuomet, kai to reikės, kad vyras nesijaustų nepilnavertiškas. Tai man pasufleravo Bilio (Saksonos vyro) ir Saksonos istorija. Tiesiog genialu.

Na o knyga tiesiog puiki. Tiesiog puiki…

menulio_slenis

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Reklama

Jumoras literatūroje

Literatūroje, kuri vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis pakliūna po mano biologiniu skaneriu, dažnai aptinku įdomių anekdotų. Kai kuriems jų suprasti reikia tam tikrų istorinių žinių, kai kurie – juodai nejuokingi, bet savaip įdomūs. Gaila, bet vėlai susigriebiau imtis jų kolekcionavimo. Tad pateikiu tik kelis. Paprastus, žemiškus, bet neblogus.

Ar girdėjote anekdotą apie žmogų, turėjusį du sūnus? (…) Vienas žmogus turėjo du sūnus… Pitą ir Stiuartą. Pitas buvo Optimistas, o Stiuartas Pesimistas. (…) Tryliktojo gimtadienio proga tėvas padovanojo Stiuartui – Pesimistui – brangų laikrodį, dailidės įrankių komplektą ir dviratį. (…) O Pito – Optimisto – kambarį jis privertė arklio mėšlo. (…) Išvyniojęs dovanas, Stiuartas bambėjo visą rytą. Dailidės įrankių komplekto jam nereikėjo, laikrodis nepatiko, o dviračio padangos buvo ne tokios, kokių reikia. (…) Nuėjęs į Pito – Optimisto – kambarį, tėvas nepamatė Pito, tačiau išgirdo karštligišką kastuvo brūkšėjimą ir sunkų alsavimą. Arklio mėšlas skraidę po visą kambarį. (…) „O dangau, ką tu darai?“- sušuko tėvas Pitui. (…) Iš mėšlo gelmių atsklido balsas: „Klausyk, tėve, – tarė Pitas, – aplink šitiek mėšlo, taigi kažkur turi būti ir ponis!“

Arundhati Roy, „Mažmožių Dievas“

Būdamas Sudane aš kartą paklausiau, kokia proga paprastai rengiamos kupranugarių lenktynės. Išgirdau šmaikštų atsakymą: „Ogi tada, kai klajoklių stovykloje pasirodo mokesčių rinkėjas. Tada tepamatysi debesis dulkių, nes kiekvienas skuba kuo greičiau pasprukti.“

Lotaras Šteinas, „Dykumų klajokliai“

Klajokliai turi tokią pasakėlę apie kupranugarį ir stepių vištą. Stepių višta sako: „Aš padedu kiaušinį į smėlį, leidžiuosi kelių dienų kelionėn, o po to grįžtu jų perėti.“ Kupranugaris atsako: „Jei mano motina, man dar tebesant jos pilve, gėrė iš kokio šulinio, tai aš lengvai galiu jį surasti ir atsigerti.“

Lotaras Šteinas, „Dykumų klajokliai“

Mano senelis turėjo komarą, tai yra oficialią, žmonos pripažintą meilužę. Penktadienius leisdavo su komara, o šeštadienius – su mano močiute.
„Seneli, kaip viskas buvo? Kaip tau pavykdavo?“
„Kaip buvo? Penktadieniais protą knisdavo komara, šeštadieniais – tavo močiutė!“

Antonio Pascale, „Jausmus lengvinančios aplinkybės“