Trys filmai apie supermoteris

Trys filmai apie supermoteris

Kaip atrodo supermama taikliai parodė Genndy Tartakovsky filmuke „Deksterio laboratorija“ (iliustracija aukščiau). O kaip atrodo tikra supermoteris? Ar ji gali išplauti kalną indų kaip Deksterio mama? Ar ji turi superapsiaustą? Ar ji valdo visą pasaulį? Ar ji tvirta kaip akmuo? Klausimai, į kuriuos sunku atsakyti. Filmų kūrėjai bando į šį klausimą pažiūrėti iš įvairių kampų. Pristatysiu tris filmus apie supermoteris ir tikriausiai papiktinsiu daugelį moterų su trečiuoju filmu. Pasiaiškinu iš anksto. Nieko nenoriu įžeisti, tik noriu parodyti, jog supermoters paveikslas gali būti įvairus.

„Prieš bangas“ (Breaking the Waves, 1996)

Danų režisieriaus Larso von Triero juosta apie stiprią moterį, kurios vyras tampa neįgaliu, o ji ryžtingai imasi nešti visą šios nelaimės svorį. Lėtokas, liūdnokas Škotijos gamtovaizdžiu praturtintas filmas apie kitokius žmones, nelaimes ir kasdienybę. Bes (pagrindinė herojė) savo stiprybe nesididžiuoja, galbūt jos nė nesuvokia, tiesiog elgiasi taip, kaip jai liepia širdis.

pries_bangas.jpg

„Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000)

To paties režisieriaus filmas, priklausantis trilogijai kartu su „Prieš bangas“. Selma (Bjork) – fabriko darbininkė serganti sunkia akių liga. Ji vis prasčiau mato, tačiau neišsiduoda ir toliau dirba, kad galėtų sutaupyti pinigų sūnaus, kurio laukia toks pats likimas, operacijai. Gan paprastas siužetas pasuka netikėtomis kryptimis ir belieka tik stebėtis Bjork vaidyba, muzikiniu filmo takeliu ir estetiškais vaizdais. Moters stiprybė pasireiškia vėl per meilę ir užsispyrimą.

sokeja_tamsoje

„Nuodėmė“ (Cheeky, 2000)

Italų režisierius Tinto Brasso erotinė komedija „Nuodėmė“ piešia kitokios supermoters paveikslą. O jis irgi savaip įdomus. Pagrindinė herojė Karla linksmai žygiuoja jau pačioje filmo pradžioje. Jos energija is seksualumas negali nesužavėti. Tačiau man asmeniškai užtektų vien filmo įžangos kaip trumpametražio pokšto. Tai puikiai Brasso suhiperbolizuotas žmogaus seksualumas. Man patiko. Na o visas likęs filmas galima sakyti vien erotika, o gal net ir pornografija. Toks Brasso stilius, ką padarysi. Pateko jis į šį sąrašą ir nors tu ką.

nuodeme

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Reklama

Ir vėl Londonas. Ir vėl jis nuotabus

Tenka prisipažinti, jog įraizgiau skaitytoją į nedoras pinkles. Įrašas visai ne apie Londoną. Tai apie Džeką. Gūdžius žiemos vakarus tenka leisti su šiuo amerikiečių rašytoju. Šįkart tai „Mėnulio slėnis“. Taip artima, kad net nejauku. Sutinku su 90 procentų knygoj išsakytų minčių ir romaną galiu beveik vadinti savotišku mano pažiūrų konspektu. Gal mes su Londonu nukritom nuo to paties medžio?

Pagaliau supratau (tikiuosi) kai kuriuos jo pažiūrų keblumus.

1. Londonas ir neištikimybė socializmui. Kaip ten buvo su jo pažiūromis iki galo neaišku, bet vienaip ar kitaip kaltinimas, neva Londonas ilgainiui atšalo nuo socializmo ir siekė sėkmės kapitalistinėj santvarkoj kiek kreivas. Kaip gali nesiekti tos sėkmės, jei pasisakai už socializmą, bet gyveni visai kitokiom sąlygom. Kaip pasakytų Saksona (iš „Mėnulio slėnio“), gyventi tai reikia dabar.

2. Patriarchalizmas. Biografai ir literatūrologai stebisi, kaip Londonas gali būti patriarchalinių pažiūrų ir tuo pačiu kurti tvirtų moterų portetus (pavyzdžiui, minėtoji Saksona). Gali. Tiesiog jo patriarchalizmas nėra radikalus. Jis pripažįsta, jog moteris gali būti stipri ir net stipresnė už vyrą, tačiau tikisi iš jos vieno gudraus ir altruistiško žingsnio. Tikisi, jog ji nuslėps savo stiprybę tuomet, kai to reikės, kad vyras nesijaustų nepilnavertiškas. Tai man pasufleravo Bilio (Saksonos vyro) ir Saksonos istorija. Tiesiog genialu.

Na o knyga tiesiog puiki. Tiesiog puiki…

menulio_slenis

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.