Kategorija: Ekranas

Trys trumpi lietuviški metrai

Kai nėra ūpo pasinerti į pilnametražį alternatyvųjį pasaulį, kai norisi trumpų ir neįpareigojančių santykių su menine tikrove, į pagalbą atskuba trumpametražio kino perliukai. Parinkau tris lietuviškus neseniai matytus šort’us. Nepasakyčiau, kad bent vienas jų paliko gilesnį įspūdį, tačiau susipažinti siūlau, nes pažinimas ne vežimas.

tmp_23039-numbers-1336519_960_720-3555677735.jpg

Remigijaus Sabulio „Dvynys“ (1991). Sukurtas pagal Ričardo Gavelio „Žmogaus veidą“. Pagrindinis filmo herojus (Arūnas Sakalauskas) – kino aktorius. Filme vaizduojama eilinė jo diena. Rytas lovoje su kolege aktore, santykiai tarp teatro kūrėjų scenoje, egzistenciniai klausimai: Ką aš čia veikiu? Kokia prasmė? (personažas balsu jų nekėlė, bet tariuosi išskaičiusi iš mimikų). Kiek baugus, psichozinis filmas, tačiau būtent tuo ir įdomus.

tmp_23039-numbers-1336519_960_720-1683085471.jpg

Stasio Motiejūno drama „Palaiminti išėję“ (1998), sukurta remiantis Liudo Dovydėno apsakymais. Lietuviškų spalvų peizaže kulniuoja trys žmogystos. Trys nelaimėliai bėgantys nuo karo baisumų. Pasislėpę apleistame name sutinka vokietį berniuką, kuris sunkiai serga. Palikti? Slaugyti? Kaip pasielgs vyrai, sužinosite pažiūrėję. Nors iš mano postringavimų apie lėtus ir liūdnus lietuviškus filmus galima susidaryti nuomonę, kad tokių nemėgstu, bet viskas yra kiek subtiliau. Lietuvišką niūrumą savotiškai mėgstu, jis labai gerai rezonuoja su vidine mano melancholija, kuri turbūt neišvengiamai glūdi kiekviename lietuvyje, tačiau to niūrumo koncentraciją toleruoju tik iki tam tikro lygio. Taip kad „Palaiminti išėję“ koncentracija pasirodė tinkama. Beje nujaučiu, jog Dovydėno pasakojimai kiek platesni nei pajėgė aprėpti trumpas metras, tad filmas kiek primena ištęstą pilnametražio filmo treilerį.

tmp_23039-numbers-1336519_960_720-2763389267.jpg

Pabaigai reikėtų kažko optimistiškesnio. Ir trumpesnio (filmo trukmė – 4 min 10 s). Tai žurnalistės Akvilės Kavaliauskaitės „Taškas“. Kaip rašoma portale 15min tai filmas, pašiepiantis beraštystę. Nežinau, koks buvo autorės sumanymas, bet filmą labiau vertinu kaip pašiepiantį paviršutiniškumą, žavėjimąsi išoriškumu. Lengvas, smagus filmukas, prie jo tiks arbatos puodukas.

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Kaip lietuviškumas atsispindi lietuviškame kine

tmp_11148-2017-02-13-07-53-171514617695
Pabudimas

Žiūrėdama lietuviškus filmus dažnai pagalvoju: įdomu, ką pasakytų koks užsienietis pamatęs vieną ar kitą Lietuvoje sukurtą filmą. Nujaučiu, jog jeigu tam menamam svetimšaliui parodyčiau Vėlyvio „Zero“, jo reakcija būtų: „O, nežinojau, kad jūs tokie panašūs į rusus. Linksma, linksma. Įdomūs jūs žmonės, lietuviai.“ O jeigu parodyčiau tarkim Igno Miškinio „Diringą“, svetimšalis porintų: „Nais, dabar visas pasaulis kuria kažką panašaus, geras filmas, yra ir veiksmo ir neblogai parodijuojama vartotojiška kultūra. Pasaulietiška. Europietiška. Taip ir toliau. Veri nais.“ Bet jeigu vis dėlto nelietuviui parodyčiau spektaklio „Pabudimas“ ekranizaciją (pagal A. Škėmos kūrinį), jis turbūt pasakytų: „Jūs esate labai, labai, labai, labai, labai… labai liūdna tauta.“ Na bet tokiu atveju po šio filmo bent jau parodyčiau šį Vilniaus trumpametražių filmų festivalio (2014) anonsą ir pridurčiau, kad nepaisant visko bent jau esame saviironiški.

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.