Kategorija: Ekranas

Trys filmai apie supermoteris

Trys filmai apie supermoteris

Kaip atrodo supermama taikliai parodė Genndy Tartakovsky filmuke „Deksterio laboratorija“ (iliustracija aukščiau). O kaip atrodo tikra supermoteris? Ar ji gali išplauti kalną indų kaip Deksterio mama? Ar ji turi superapsiaustą? Ar ji valdo visą pasaulį? Ar ji tvirta kaip akmuo? Klausimai, į kuriuos sunku atsakyti. Filmų kūrėjai bando į šį klausimą pažiūrėti iš įvairių kampų. Pristatysiu tris filmus apie supermoteris ir tikriausiai papiktinsiu daugelį moterų su trečiuoju filmu. Pasiaiškinu iš anksto. Nieko nenoriu įžeisti, tik noriu parodyti, jog supermoters paveikslas gali būti įvairus.

„Prieš bangas“ (Breaking the Waves, 1996)

Danų režisieriaus Larso von Triero juosta apie stiprią moterį, kurios vyras tampa neįgaliu, o ji ryžtingai imasi nešti visą šios nelaimės svorį. Lėtokas, liūdnokas Škotijos gamtovaizdžiu praturtintas filmas apie kitokius žmones, nelaimes ir kasdienybę. Bes (pagrindinė herojė) savo stiprybe nesididžiuoja, galbūt jos nė nesuvokia, tiesiog elgiasi taip, kaip jai liepia širdis.

pries_bangas.jpg

„Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000)

To paties režisieriaus filmas, priklausantis trilogijai kartu su „Prieš bangas“. Selma (Bjork) – fabriko darbininkė serganti sunkia akių liga. Ji vis prasčiau mato, tačiau neišsiduoda ir toliau dirba, kad galėtų sutaupyti pinigų sūnaus, kurio laukia toks pats likimas, operacijai. Gan paprastas siužetas pasuka netikėtomis kryptimis ir belieka tik stebėtis Bjork vaidyba, muzikiniu filmo takeliu ir estetiškais vaizdais. Moters stiprybė pasireiškia vėl per meilę ir užsispyrimą.

sokeja_tamsoje

„Nuodėmė“ (Cheeky, 2000)

Italų režisierius Tinto Brasso erotinė komedija „Nuodėmė“ piešia kitokios supermoters paveikslą. O jis irgi savaip įdomus. Pagrindinė herojė Karla linksmai žygiuoja jau pačioje filmo pradžioje. Jos energija is seksualumas negali nesužavėti. Tačiau man asmeniškai užtektų vien filmo įžangos kaip trumpametražio pokšto. Tai puikiai Brasso suhiperbolizuotas žmogaus seksualumas. Man patiko. Na o visas likęs filmas galima sakyti vien erotika, o gal net ir pornografija. Toks Brasso stilius, ką padarysi. Pateko jis į šį sąrašą ir nors tu ką.

nuodeme

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Reklama

Trys trumpi lietuviški metrai

Kai nėra ūpo pasinerti į pilnametražį alternatyvųjį pasaulį, kai norisi trumpų ir neįpareigojančių santykių su menine tikrove, į pagalbą atskuba trumpametražio kino perliukai. Parinkau tris lietuviškus neseniai matytus šort’us. Nepasakyčiau, kad bent vienas jų paliko gilesnį įspūdį, tačiau susipažinti siūlau, nes pažinimas ne vežimas.

tmp_23039-numbers-1336519_960_720-3555677735.jpg

Remigijaus Sabulio „Dvynys“ (1991). Sukurtas pagal Ričardo Gavelio „Žmogaus veidą“. Pagrindinis filmo herojus (Arūnas Sakalauskas) – kino aktorius. Filme vaizduojama eilinė jo diena. Rytas lovoje su kolege aktore, santykiai tarp teatro kūrėjų scenoje, egzistenciniai klausimai: Ką aš čia veikiu? Kokia prasmė? (personažas balsu jų nekėlė, bet tariuosi išskaičiusi iš mimikų). Kiek baugus, psichozinis filmas, tačiau būtent tuo ir įdomus.

tmp_23039-numbers-1336519_960_720-1683085471.jpg

Stasio Motiejūno drama „Palaiminti išėję“ (1998), sukurta remiantis Liudo Dovydėno apsakymais. Lietuviškų spalvų peizaže kulniuoja trys žmogystos. Trys nelaimėliai bėgantys nuo karo baisumų. Pasislėpę apleistame name sutinka vokietį berniuką, kuris sunkiai serga. Palikti? Slaugyti? Kaip pasielgs vyrai, sužinosite pažiūrėję. Nors iš mano postringavimų apie lėtus ir liūdnus lietuviškus filmus galima susidaryti nuomonę, kad tokių nemėgstu, bet viskas yra kiek subtiliau. Lietuvišką niūrumą savotiškai mėgstu, jis labai gerai rezonuoja su vidine mano melancholija, kuri turbūt neišvengiamai glūdi kiekviename lietuvyje, tačiau to niūrumo koncentraciją toleruoju tik iki tam tikro lygio. Taip kad „Palaiminti išėję“ koncentracija pasirodė tinkama. Beje nujaučiu, jog Dovydėno pasakojimai kiek platesni nei pajėgė aprėpti trumpas metras, tad filmas kiek primena ištęstą pilnametražio filmo treilerį.

tmp_23039-numbers-1336519_960_720-2763389267.jpg

Pabaigai reikėtų kažko optimistiškesnio. Ir trumpesnio (filmo trukmė – 4 min 10 s). Tai žurnalistės Akvilės Kavaliauskaitės „Taškas“. Kaip rašoma portale 15min tai filmas, pašiepiantis beraštystę. Nežinau, koks buvo autorės sumanymas, bet filmą labiau vertinu kaip pašiepiantį paviršutiniškumą, žavėjimąsi išoriškumu. Lengvas, smagus filmukas, prie jo tiks arbatos puodukas.

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.