Kategorija: Bukų giraitė

Rašytojai apie rašytojus III

Trečią citatų apie rašytojus dalį pradedu nuo labiausiai besikandžiojančių:

Kaip del angliškojo Kazanovos? Manyčiau, Lordas Baironas. Kreivakojis ponas, turintis polinkį į kraujomaišą. (Julian Barnes, ‘England, England’)

Bernardas Šo? O, žinomas nudistas ir vegetaras. (Julian Barnes, ‘England, England’)

Ak, Barnesai, tavo balse nejusti jokios pagarbos rašytojams. Galbūt pagarbą sukels ši ištrauka apie pasišventusį rašymui auksakalį Benvenutą Čelinį, kuris žinojo, ko nori, ir žinojo, kad visų svarbiausia – rašyti, kad ir kokioje nepavydėtinoje situacijoje bebūtum:

Sėdėdamas su nulūžusia koja kalėjime ir laukdamas mirties bausmės, jis rašė tercinas. Kai jo kaltintojas kaštelionas, gavęs iš popiežiaus sutikimą, dovanojo jam gyvybę dėl jo talento, B. Čelinis to kašteliono, buvusio savo draugo ir priešo, garbei parašė sonetą. Į „Gyvenimo“, parašyto proza, pirmąjį puslapį jis taip pat įdėjo sonetą, prasidedantį eilute: „Gyvenimą skausmingą čia rašau“. (Juozas Jurginis, „Renesanso kultūros humanizmas“)

Rašytojai nusipelnė ne tik pagarbos, bet ir liaupsių. Jau senokai teko sutikti taip kitų rašytojų liaupsinamą rašytoją kaip J.L. Borgesas:

Komentuoti Borgesą – bemaž tas pats, kas mėginti sudaryti pasaulio žemėlapį masteliu 1:1. (Linas Rybelis, vertėjas)

…mane jis domina kaip nykstančio žmonijos tipo atstovas, įkūnijantis namisėdos be intelektualios tėvynės, sėslaus nuotykių ieškotojo, laisvai nardančio po civilizacijas ir literatūras, nuostabios ir pasmerktos pabaisos paradoksą. (Emile Michel Cioran, rumunų kilmės prancūzų poetas, filosofas, eseistas)

…žavus kaip reta, neapčiuopiamu lengvumu, lakumu, nėriniais apdabinęs ką tik nori, net painiausią mintį. Jis viską permaino į žaidimą, į žėrinčių atradimų ir kerinčių sofizmų šokį. (Emile Michel Cioran)

O ką pats Borgesas teikėsi pasakyti apie kitus rašytojus? Apie simbolistams artimą prancūzų poetą, dramaturgą Polį Forą (Paul Fort) malonėjo pasakyti:

Jis – Prancūzijos poetų kunigaikštis… (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

Apie Radjardą Kiplingą:

Paskutiniai Kiplingo kūriniai yra ne mažiau klaidūs ir nerimastingi nei Kafkos ar Džeimso* romanai ir, be abejo, juos pranoksta… (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

Apie Dostojevskį:

Rusų meistras… kaip niekas kitas atskleidė rusų sielos gelmes. (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

Apie Voltą Vitmeną:

Vitmenas nemoka meluoti. (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

HolbeinErasmusFollymarginalia-1
Iliustracija iš knygos „Pagiriamasis žodis kvailybei“

Žavumėlis. O užsklandai dvi citatos apie konkrečias knygas. J. Jurginis apie Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailybei“:

Tai linksma, juoką ir gilų susimąstymą sukelianti knyga – mokslinis traktatas ir drauge grožinės literatūros kūrinys. (Juozas Jurginis, „Renesanso kultūros humanizmas“)

Borgesas apie Meirinko „Golemą“:

Vienintelė verta paminėti Gustavo Meirinko knyga… Kitų geriau ir nesklaidyti – prasta literatūra ir dar prastesnė teosofija. (Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga“)

______
*Henris Džeimsas –  psichologinių romanų kūrėjas, psichologo ir filosofo W. Jameso brolis.

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.
Iliustracija: Wikimedia.org

Rašytojai apie maistą II

Visiškai teisus Stefanas Cveigas, sakydamas, kad dar niekuomet gražūs žodžiai nėra nuraminę tuščio pilvo. Citatos apie maistą gali pasotinti tik vaizduotę, bet ne pilvą. Tačiau ir vaizduotė alksta, tad vaišinkime bent ją.

Pirmąjį minčių apie kulinariją rinkinį pradėjome su skurdu, šįkart pradėkime su pertekliumi. Nelabai plačiai žinomas rašytojas bei bajoras Jonas Goštautas savo grožinėje knygelėje vaizdžiai nupiešė Lietuvos bajorų valgymo ypatumus:

…vos bajoras atmerkia akis, jam jau nešama kava, dažniausiai į lovą; už valandos jis geria degtinę arba likerį, užkąsdamas rūkyta mėsa, šviežiu sviestu ir pan.; netrukus pusrytis, kuris užtrunka porą valandų, o kartais ir ilgiau; toliau – antrą kartą kava, vėliau arbata, vakarienė, o po jos punšas arba krupnikas į patalą. (Jonas Goštautas, „Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“)

Goštautas nepatingėjo ir detalizuoti bajoriško meniu:

Bičiulių pietums buvo patiekti barščiai iš burokų lapų, vadinamieji batviniai*, su kukuliais, uždaryti jautienos žarnų plėnėmis**, kurios plaukiojo sriubos paviršiumi tarsi fajansinės vazos dangtis, veršienos kepsnys ir saldus patiekalas. Desertui – olandiško sūrio gabalas, su kuriuo buvo ištuštintas butelys vengriško vyno. (Jonas Goštautas, „Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“)

Skaniai tokius pietus būtų taršęs bet kuris mužikas, skaniai būtų taršęs ir keliautojas Ferdinandas Magelanas su savo bendražygiais bado metu. Bet kas galėjo numatyti, kad badas ištiks, ypač kai buvo taip atsakingai pasirūpinta kelionės atsargomis:

Ko tiktai neprikrauta į tuos ankštus, tvankius triumus! Greta maišų su miltais, ryžiais, pupelėmis ir lęšiais 5712 svarų sūdytos mėsos, 200 statinių sardinių, 984 sūriai, 350 vainikų svogūnų ir česnakų. Be to, čia yra dar įvairių gardžių daiktų, pavyzdžiui, migdolų, daug cukraus, acto ir garstyčių. Paskutinę minutę į laivus suvaromos dar septynios karvės (nors vargšai keturkojai neilgai gyvens). Taigi pradžiai patūpinta pieno, o tolimesniam laikui – šviežienos. Bet vynas žaliūkams vyrams kur kas svarbiau už pieną. Įgulos gerai nuotaikai palaikyti Magelanas nupirko Cherese nei daugiau, nei mažiau: 417 kailiamaišių ir 253 statines paties geriausio vyno. Ir čia apskaičiuota dvejiems metams į priekį: kiekvienam jūreiviui parūpinta vyno pietums ir vakarienei. (Stefanas Cveigas, „Magelano žygis“)

Nėra čia ko stebėtis, juk tai vyko viduramžiais, įdomybių ir keistybių laikais. Ir visa tai vyko dėl to paties malonumo – skonio receptorių dirginimo, t.y. dėl prieskonių, dėl kurių šiais laikais verstis per galvą nebereikia.

Daugelyje valstybių ir miestų buvo atsiskaitoma pipirais kaip brangiuoju metalu: už pipirus žmonės įsigydavo žemės sklypų, pipirais išmokėdavo kraitį, už pipirus pirkdavosi pilietybės teises. […] Viduramžiais tyrtuolį žmonės juokais vadindavo „pipirų maišu”. Imbierą, cinamoną, chinino žievelę ir kamparą sverdavo juvelyrų ir vaistininkų svarstyklėmis aklinai užsidarę duris ir langus – kad skersvėjis nenupūstų brangių dulkelių (Stefanas Cveigas, „Magelano žygis“)

tmp_16589-spices-1914130_640-973712967

Bet gana tų ilgų it dešros citatų. Citatos apie maistą turi būti tarsi popkornai: švyst, krimst ir baigta:

Aš gaminu su vynu, kartais netgi dedu jo į maistą. (W.C. Fields, amerikiečių komikas, aktorius, rašytojas)

Anglas mokinantis amerikietį apie maistą, tai tarsi neregys vedantis vienaakį. (A.J. Liebling, amerikiečių žurnalistas)

Tai, kaip gamini omletą, atskleidžia tavo charakterį. (Anthony Bourdain, amerikiečių virtuvės šefas, rašytojas)

__________________________________
* Iš burokų rūgšties ar jų lapų virta sriuba
** Plėvėmis

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.