Rašytojai apie maistą

Šaunioji Virdžinija Vulf neveltui pastebėjo, jog negali sklandžiai mąstyti, pilnai mylėti, gerai miegoti, jei nesi gerai papietavęs. Ji realistiškai įvertino maisto svarbą žmogui. Džiaugiuosi, kad diduma rašytojų skrandžio temos nepalieka nuošaly. Jų personažai bent kas dešimt puslapių ką nors kramto ar ragauja, blogiausiu atveju – bent geria. Gal praverkime virtuvės literatūroje duris ir akies krašteliu (gal net visa akimi) žvilgtelkim į personažų lėkštes?

Pirmas žvilgsnis kiek pesimistiškas. Pastebėjau, jog rašytojai dažnai liečia kulinarijos temą norėdami pavaizduoti skurdą. Studentiškas meniu A. Sprinžio kūryboje:

…mudviejų vakarienė dažnai būdavo miežinė kava ir duonos kriaukšlė, paskrudinta keptuvėje, kartais prėska sorų košė… O kartais bučinys ir lovos šiluma. (Adolfas Sprindis, „Plaktukas, kurio pasigedau“)

Vitaminai nesilieja pro kraštus ir amerikiečių darbininko racione, nors skamba gan skaniai:

Martinas mokėjo pasigaminti patiekalų, kurie buvo maistingi ir pigūs, be to, stiprus jo skilvis virškino viską. Žirnių sriuba buvo nuolatinis jo valgis, o taip pat bulvės ir pupos, didelės rudos pupos, kurias jis ruošdavo meksikietišku būdu. Ryžiai, išvirti taip, kaip jokia amerikietė šeimininkė neverda ir niekad neišmoks virti, pasirodydavo ant Martino stalo mažiausiai kartą per dieną. Uogienė iš džiovintų vaisių, kurie buvo pigesni už šviežius, visada stovėdavo po ranka ir būdavo tepama ant duonos vietoj sviesto. Retkarčiais jis papuošdavo savo stalą bifšteksu ar sriubos kaulu. Kavą be grietinėlės ar pieno jis gerdavo du kartus per dieną, o vakarais gerdavo arbatą… (Džekas Londonas, „Martinas Idenas“)

Turbūt niekam nekyla abejonių apie stiprų rusų tautos skilvį. Dažnai kąsnį palydėdami įprasta degtinės taurele rusai, rodos, virškinimo problemomis nesiskundžia. Tai matyti ir iš šios Dostojevskio citatos:

…Karmazinovas valgė rytmetinį kotletą su puse stiklinės raudonojo vyno. […] Po kotleto gaudavo dar mažytį puodeliuką kavos. (Fiodoras Dostojevskis, „Demonai“)

Kotletas, vynas, kava… ir tai tik pusryčiai. Kitas ne prastesnis subalansuotos mitybos pavyzdys:

…nurūkome į nedidukę užeigą toli už miesto. Šiame idiliškame lizdelyje leidome laiką valgydami silkę, ridikėlius ir šviežias bulves, gerdami norvegišką degtinę ir trijų rūšių šampaną. Po to išlipome per langą, pasiėmę butelį viskio ir truputį apolinaro… (Hjalmar Söderberg, „Piešinys tušu“)

Virškinimas trinka vien skaitant. Bet dabar bus dar geriau. Štai taip L. Šteinas savo knygoje apie beduinus apibūdina egzotiškas užkandėles, mėgstamas klajoklių:

Šviežiai paskrudinti skėriai vieniems primena keptus kaštonus, kitiems netgi vištieną. „Virti skėriai man nelabai patiko, – rašo Karlas Razvanas, – lyg kopūstas, lyg kokios kitos beskonės daržovės. Ir nė kiek nepanašu į mėsą. Jau geriau paskrudinti. Tada jie traškūs, o viduje tartum minkštas špinatas.“ (Lotaras Šteinas, „Dykumų klajokliai“)

Nemanykite, kad pririnkau citatų siekdama išbalansuoti jūsų skrandžio veiklą. Maistas, patekęs į rankas tinkamam asmeniui, gali būti ne tik gardus bet ir estetiškas. Mary Hayes-Grieco akyse net paprastas svogūnas sužėri naujomis spalvomis:

Raudonieji svogūnai yra ypač tyri. Laikau riekelę prieš saulės šviesą, krintančią pro virtuvės langą, ir ji švyti kaip puikus senovinis vitražas. (Mary Hayes-Grieco, „Virtuvės mistikas: dvasinės pamokos besislepiančios kasdienybėje“)

tmp_16191-flegel_-_stilleben_mit_geback_und_zuckerwerk-1479523003
Georg Flegel

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Reklama

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s