Laimonas Tapinas apie 1979-ųjų Kanų kino festivalio dalyvius

1979-ųjų metų 10-ame žurnalo „Pergalė“ numeryje buvo išspausdintas išsamus ir įdomus Laimono Tapino straipsnis „Kanų dienoraštis“. Straipsnyje žurnalistas perteikė savo įspūdžius iš 1979-ųjų Kanų kino festivalio. Besidomintiems kino istorija, kino festivaliais šis Tapino straipsnis – tikras lobis, kadangi jame perteikta festivalio atmosfera, pateikta įdomių detalių. Mane tuo tarpu labiau domina tik konkretūs filmai bei režisieriai. Todėl parinkau citatų, kuriose Tapinas komentuoja festivalio dalyvius.

Festivalio žiūrovų palankiai buvo priimta čekų kilmės JAV režisieriaus Milošo Formano juosta „Plaukai“, kurią Leonidas Donskis įvardintų kaip paminklą hipių erai:

Kanai labai laukė šios roko operos, daug apie ją kalbėjo, ir atsitiko neįprastas dalykas: pasigirdus pirmiesiems dainos „Akvariumas“ akordams, salė ėmė dainuoti kartu su filmo herojais… O nieko nuostabaus – šio 1967 m. pastatyto muzikinio spektaklio dainos seniai pasklido po visą pasaulį. (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

tmp_535-hair314253093.jpg
Plaukai

2000 metais lenkų režisierius Andžejus Vaida buvo apdovanotas „Oskaru“ už visą savo kūrybą. O 1979-ais apie festivalyje rodytą režisieriaus filmą „Be amnestijos“ Tapinas rašė:

Vaida lieka Vaida: nervingai skausminga filmo atmosfera, apnuoginanti pagrindinio herojaus – klestinčio žurnalisto tarptautininko moralinę krizę, puiki Z. Zapasevičiaus vaidyba –  viso to negalima nepastebėti. Kelia abejonių tik filmo dramaturginė pusiausvyra: vienoje pusėje – A. Vaidai nebūdingai tobulas pagrindinis herojus, kitoje – demagogai ir karjeristai, žmonės be moralės, nenuoširdūs, neištikimi… (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

Šiame festivalyje dalyvavo ir Vudis Alenas (su juosta „Manhetenas“):

…atvirai pasakius nelabai suprantu, kas masinį žiūrovą taip traukia prie šio menininko, – jo filmai labai paprasti, be sensacijų, labai inteligentiški, tiesa, šmaikštūs. Nebent šiluma, dvasingumas, kai jis kalba apie šiuolaikinio žmogaus pergyvenimus, o šito taip pasiilgę Vakarai… (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

Įdomu pastebėti, kad V. Aleno filmus, pasak žurnalisto, žiūri masinis žiūrovas. Manau, dabar masinis žiūrovas žiūri „Moterys meluoja geriau“, o Aleno filmai šiandien – veikiau intelektualesnio žiūrovo, gal net kino gurmano sritis. Laikai keičiasi…

Žurnalisto pagyrų sulaukė režisierius T. Malikas:

Šiandien mačiau nuostabų filmą – JAV režisieriaus Terenso Maliko „Dangaus pjūtį“. Meilės ir pavydo dramą, įvykusią Teksaso prerijose prieš Pirmąjį pasaulinį karą. […] ne siužetas svarbu šiame filme, kurį norėtum žiūrėti ir žiūrėti, sustabdyti ir žiūrėti po kadrą, – taip užgniaužia kvapą ta gyva, alsuojanti gamta, bekraštės prerijos… (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

Su laiku pakito lietuviškas filmo pavadinimas. Dabar jis labiau žinomas pavadinimu „Rojaus dienos“.  Beje masiniam skaitytojui turbūt bus įdomu sužinoti, kad filme vaidino Ričardas Giras.

Vokiečių (tuometinės VFR) režisieriaus Volkerio Šlendorfo filmas „Būgnas“ Tapinui ne itin prie širdies. Filmo nemačiau, bet kaip suokalbininkė linkčioju galva skaitydama (mat man ne prie širdies Giunterio Graso kūryba):

…filmas iš tiesų neįprastas, tarkim, novatoriškas, bet negi visa, kas nauja, būtinai pozityvu? Man šis filmas paliko koktoką įspūdį. Sukurtas pagal Giunterio Graso to paties pavadinimo romaną, kuris kažkada Europoje sukėlė skandalą, jis bando apmąstyti Vokietijos nueitą kelią nuo fašizmo įsigalėjimo iki jo sutriuškinimo. Apmąstyti groteskiškai, dažnai šokiruojant, dažnai peržengiant ribas, kurios skiria meną nuo vulgarumo ir natūralizmo. […] Labai įdomi filmo vaizdinė pusė, aiškiai inspiruota vokiečių dailininkų ekspresionistų. (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

tmp_535-tindrum151578644715
Būgnas

 

Festivaliui suteikė garbės ir sėkmingai iki šiol filmus kuriantis prancūzų režisierius Andrė Tešinė pristatęs savo slogios nuotaikos filmą „Seserys Brontė“. Žodis Tapinui:

…plastiškai įdomi, bet ištęsta ir estetizmo šalteliu padvelkusi talentingo jauno režisieriaus… juosta… (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

Festivalio karūnoje žibėjo ir legendinis italų režisierius Frederikas Felinis. Bent penkių Oskarų laimėtojas 1979-ųjų festivalyje pristatė filmą „Orkestro repeticija“.

Tai buvo neįprastas Felinis – be savo „magijos“, baroko, grotesko, be jokių ekskursų į praeitį ir prisiminimų. Labai kuklus, paprastas, bet pritrenkiantis savo apokalipsine pranašyste… (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

Kino festivalių misija – ne tik sutelkti meniškai vertingus kūrinius ir juos parodyti, išgarsinti, bet ir suburti į vieną vietą žvaigždes, kad būtų fotoaparatų blyksčių, šūksnių, alpulio. Štai kaip Tapinas atsiliepia apie Frensio Fordo Kopolos dalyvavimą:

…visiems magėjo pasižiūrėti į šį „monstrą“, kuris sugeba kalti milijonus (jo „Krikštatėvis“ davė 250 milijonų dolerių pelno) ir tuo pat metu kurti rimtą kiną… (Laimonas Tapinas, „Kanų dienoraštis“)

Beje Kopola Kanuose tąkart pristatė savo „Naująją apokalipsę“.

Visai nesvarbu, ar Kanų festivalis priverčia virti kraują jūsų gyslose, svarbu tai, kad man šią akimirka išties maga pažiūrėti visus šiuos filmus ir maga padėkoti Laimonui Tapinui už tai, kad dalyvavo Ten, ir parvežė savo įspūdžius Čia.

(c) Fabula Saulė, 2017. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Reklama

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s