D. Urnevičiūtės „Leona“ – nelaimingos moters būsenos

Dalia Urnevičiūtė (1932-2002) – poetė, prozininkė, dramaturgė. Literatūrologės Solveigos Daugirdaitės žodžiais tariant: tradicinė, kultūringa rašytoja, tik kiek pamiršta. Neypatingai žinomas ir ne visai tradicinis Urnevičiūtės mažasis romanas (iš pradžių priskirtas apysakos žanrui) „Leona“. Galbūt dėl mažo populiarumo leidykla „Versus aureus“ išleido romaną serijoje taikliu pavadinimu – „Klasika neklasika“.
Šis šiek tiek dienoraštį primenantis romanas  – aikštingos, nelaimingos jaunos moters, vardu Leona, patirtis, pasakojama emocionaliai, kiek padrikai, ne tiek koncentruojantis į įvykius, kiek į būsenas.
Leona – studentė, spėjusi sukurti šeimyninį gyvenimą, tačiau jau patyrusi ir jo griūtį. Ji neranda harmonijos namuose, kur gyvena su mama (mamaite) ir patėviu. Šis nedarnos jausmas prasiveržia patyčiomis, panieka. Galiausiai Leona nuo savęs ir nuo šeimynykščių bėga į savo antruosius namus – senelės bei prosenelės vasarnamį. Neradusi atramos santykiuose, pykstanti ant dabarties ir nieko nesitikinti iš ateities Leona atramos ieško praeityje (tiek širdžiai mieluose šeimos daiktuose, tiek žmonėse, t.y. santykiuose au senele bei prosenele).
Iš pirmo žvilgsnio Leona atrodo gan brandi, savistabi asmenybė, tačiau kartu jai būdingas nestabilumas, egocentrizmas, tiesmukas vulgarumas. Turbūt neveltui Vytautas V. Landsbergis Urnevičiūtės romaną pavadino pretenzingos būtybės verkšlenimu. Išties Leona daug jėgų išeikvoja skundams, pykčiui, emocijas išlieja nepaisydama aplinkinių jausmų. Tačiau galima užčiuopti tokio elgesio šaknis – romano herojė yra jautri ir silpna, o puolimą naudoja kaip gynybos priemonę. Kritiniais momentais Leona suminkštėja, atsiveria jos gerumas:

Širdis krūtinėje didelė didelė, pilna saldaus rūpesčio, baimės ir meilės. Gera gyventi jaučiant, jog esi gera. (p.90)

Žinoma, net šie šilti jausmai nukreipti į mylimus žmones (močiutę ir prosenelę). Su kitais Leona ir toliau elgiasi bjauriai, tokį savo būdą pati pateisindama išoriniais veiksniais – neva gyvenanti bjaurioje epochoje.
Daugelis recenzentų, aptarusių „Leoną“, pabrėžia matriarchalinę jo pasaulėžiūrą, atkreipia dėmesį į feministinį atspalvį. Iš tiesų, kūrinio centre – moterų šeimynėlė, tačiau nesureikšminčiau to kaip konkrečios žinutės. Manau, kad toks personažas kaip Leona savo stiprybės šaltiniu galėjo pasirinkti ir vyrus – tėvą, senelį, prosenelį, tiesiog toks siužetas nesusiklostė. Žinoma, tai išties moteriška knyga. Moterys čia nepriklausomos, vyrai – silpni, antraeiliai, nors ir nėra nereikalingi. Mamaitei gyvybiškai svarbu turėti antrąją pusę, prosenelė mirties akimirką ištaria vyro vardą, o ir pati Leona siužeto pabaigoje užmezga naujus santykius.
Romanas „Leona“ nėra labai įsimintinas, nėra labai gilus. Visgi lietuvių literatūroje jis turi savo vietą ir jo iš ten neiškrapštysi. Žavu, kad D. Urnevičiūtė dažniausiai nevyniojo žodžių į vatą, žavu, kad taikliai nupiešė tam tikrus žmonių santykių niuansus. Ir vis dėlto negalėčiau aršiai ginčytis su V. V. Landsbergiu, pastebėjusiu kūrinio ribotumą: Nėra egzistencialistinės įtampos, o pagrindinis konfliktas su aplinka pasireiškia „marazmų“ forma.

tmp_11794-curly-1297621_960_720326575934.png

(c) Fabula Saulė, 2016. Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Reklama

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s