„Vėjo nublokšti“, arba pabėgę iš knygos

Šiandien turi ateiti Skarlet su Retu. Tarėmės dėl interviu. Esu kiek įsitempus. Jie abu tokie savim pasitikintys… ypač Retas. Gal kai kurių klausimų atsisakyti… (Skambutis). Jau čia.

(Duryse pasirodo Skarlet O’Hara ir Retas Batleris)

Aš: Skarlet, brangioji, atrodai puikiai. Labas, Retai.
Skarlet: Žinai, o lauke lyja, tikra tešlynė. Sakai, atrodau gerai? Vis dėlto, kur pas tave veidrodis?
Aš: Miegamajame, štai ten… Retai, prisėsk, užkaičiau arbatos, gal sausainukų?
Retas: Ačiū, paragausiu.
Aš: Skarlet turbūt užtruks. Neprieštarausi, jeigu taip iškart ir klausiu, ką pasiruošusi? Žadėjai man papasakot apie naują rožių veislę, bet gal pasilikim tai desertui.
Retas: Gerai. (Atsikanda sausainio).

(Įjungiu diktofoną)

Aš: Taigi, „Vėjo nublokšti“. Apie ką romanas?
Retas: Apie tai, kaip Skarlet bando iš manęs išsunkti paskutinius syvus.
Aš: Ir jai pavyksta?
Retas: Pirmoj knygos daly ne, bet antroj galima sakyti ji mane pribaigia.
Aš:  Romane daug įdomių asmenybių. Kurios iš jų labiausiai tau prie širdies?
Retas: Sakai įdomių? Hm… Kad ten vieni šmikiai. Egoistai kaip Skarlet arba šiaudadūšiai kaip Ešlis. Knygoj tik vienas žmogus vertas dėmesio ir pagarbos – tai Melanė. Visas romanas galėjo būti vien apie ją. Kam tie likę tauškalai…
Aš: O karas?
Retas: Karas. (Valgo sausainį). Šis karas iškart buvo nulemtas. Kam išvis reikėjo jį pradėti? Jankiai buvo geriau apsiginklavę nei mes. Viskas ką mes, pietiečiai, turėjom, tai medvilnė, vergai ir mūsų išdidumas. Apskritai, karas – mulkių išmislas. Laimei, visai neblogai iš jo pasipelniau.

(Sugrįžta Skarlet)

Retas: Gal dar turi sausainių? Skanūs.
Aš: O, varge, jie dar orkaitėj, visai pamiršau.
Retas: Aš pažiūrėsiu.

(Retas išeina į virtuvę)

Aš: (kreipiuosi į Skarlet). Kadangi diktofonas jau įjungtas, iškart puolu tave su klausimais. Klausiau Reto, klausiu ir tavęs to paties: knyga „Vėjo nublokšti“, apie ką ji?
Skarlet: Retas turbūt sakė, kad apie jį (juokiasi). Iš tikrųjų tai knyga apie tai, kaip mane užgriūva daugybė gyvenimo sunkumų. Iš pradžių ta istorija su Ešliu, vėliau karas, skurdas. Bet aš įveikiu visus sunkumus, netgi daugiau, kol visi verkšleno, aš atkūriau Tarą, sukūriau lentpjūvę, o kiek dar visko nuveikta Airijoj… Žodžiu, iš esmės tai romanas apie stiprią, savo tikslų siekiančią moterį. Na ir apie mudu su Retu…
Aš: Pirmas dvi romano dalis parašė Margaret Mitchell, trečią ir ketvirą – Alexandra Ripley. Gan neįprasta situacija. Ar dėl to nesijauti tarsi dvilypė?
Skarlet: Ne, ką tu. Turėti vieną mamą yra gerai, o turėti dvi – nuostabu. Jos abi man vienodai brangios, abi mane puikiai supranta.
Aš: Kalbėjai apie gyvenimo sunkumus. O kokie teigiami įvykiai išliko atminty?
Skarlet: Vienas geriausių – pažintis su mano giminėm airiais. Jie nerealūs. Kartais visi susirinkę šokdavom ir dainuodavom iki nukritimo. Branginu tas akimirkas. Kas dar… Žinai, kažkaip nedrįstu daugiau pasakoti, jei kas dar neskaitė knygos…
Aš: Suprantu.

(Iš virtuvės grįžta Retas su sausainiais ir dar velniaižin kokiais patiekalais)

Aš: Oho, kvepia skaniai. Ai, gal užteks tų klausimų.

(Išjungiu diktofoną)

Aš: Tai kaip dėl tų rožių, Retai?..

tmp_11297-file0001569868240153097738

(c) Fabula Saulė, 2016.
Visos teisės saugomos. Be autoriaus sutikimo šio turinio naudoti negalima.

Fotografija: click

English version

Advertisements

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s